Pietų pertrauka gali būti išnaudojama ne tik pietaujant, bet ir sužinant įdomiausių dalykų. Štai biologijos mokytoja metodininkė Jolanta Aleščikienė mokinius supažindino su bioliuminescensijos ir fluorascencijos reiškiniais.

Argi daugelis iš mūsų žino, kodėl švyti vanduo Šiaurės jūroje? O iš kur atsiranda žaltvykslė arba pelkių ugnis – vaiduokliška klaidžiojanti šalta liepsna, kuri regima švytinti naktį, dažniausiai miškuose, pelkėse, prie vandens telkinių. Įvairių šalių folkloro šaltiniuose pasakojama, kad žaltvykslė paklaidina keliautojus, yra maginių, piktavalių jėgų apraiška. Klaidžiojančios ugnies motyvas aptinkamas ne tik Europos kraštų folklore, bet ir Azijoje, Pietų Amerikoje.

O kaip jonvabaliai suranda sau porą? Pasirodo, jonvabalių patelės skleidžia šviesą viliodamos patinus. Jie skraidydami išvysta meilės žaidimams pasirengusias gentaines ir neria žemyn. Besparnės jonvabalių patelės tarsi žiburiai tamsoje pritraukia poruotis norinčius patinėlius. Kai kurie jonvabaliai ištisai skleidžia šviesą, kiti mirkčioja tarsi lemputės ant Kalėdų eglės.

Mokytoja papasakojo ir apie „geležinkelio kirmėlę“, sutinkamą atokiose Brazilios vietovėse. Ten ramų vakarą iš po miško paklotės išrieda mažytis traukinukas. Du raudoni priekiniai žibintėliai rodo taką, o vienuolika porų geltonai žalių šviesų apšviečia vagonėlių šonus. Tai, aišku, netikras traukinukas. Čia šliaužia Šiaurės ir Pietų Amerikoje randamo Phengodidae šeimos vabalo lerva. Ši maždaug septynių centimetrų patelė, visada išliekanti lerva, panaši į iliuminuotus traukinio vagonus. Todėl ir vadinama geležinkelio kirmėle, o brazilai kaimiečiai ją praminė traukinuku.

Apie įvairių daiktų švytėjimą galima buvo ne tik išgirsti, bet ir pamatyti: mokiniai iš arti stebėjo kelmučio grybienos, kivio, ciberžolės, kaštono švytėjimą, sužinojo, kaip, panaudojant liuminescensinį prožektorių, atpažinti gintarą.